Vasaros pabaigoje mes su vaikais atostogavome Karklėje. Kelias dienas jūra buvo įsiaudrinusi kaip reikiant ir suteikė man nuostabią progą padaryti puikias nuotraukas. Tas nuotraukas dar parodysiu, bet šis pasakojimas ne apie tai.
Paskutinę mūsų viešnagės Karklėje dieną, kuri buvo jau pakankamai rami (orų prasme), nuėjome prie jūros pasimėgauti paplūdymio teikiamais malonumais. Vienoje paplūdymio vietoje pastebėjome žmonių, krapštančių išmestas į krantą žoles, grupelę. Paprastai gintaro ieškotojų dažnai tenka matyti Lietuvos pajūry, todėl labai nenustebau. Kadangi buvo vėsoka, mano šeima vietoj maudynių irgi atsidavė gintaro paieškoms.
Mano dėmėsį patraukė kelį pažengę gintarų medžiotojai. Tai, kad jie nėra mėgėjai, išduodavo jų gintaro rinkimo technika. Gintarą jie gaudydavo tinkliniais sieteliais bangose.
Pririnkę pilną tinklelį jūros žolių, turinį išpildavo krante. Neretai iš šių “šiukšlių” kažką išrinkdavo ir slėpdavo specialioje kišenėje arba maišelyje.
Pasikalbėjus su keliais gintaro medžiotojais švelniai tariant nustebau. Kai moteris, kuriai tai buvo pirmas rimtas gintaro rinkimas, parodė savo laimikį, pajutau gintarinės karštinės sindromus.
Pradėjau dairytis po kojomis ir ieškoti oranžinių dėmių. Ir radau :). Aišku jie nebuvo tokie dideli kaip tos ponios, bet didesni negu kada nors buvau radęs anksčiau. Mūsų šeimynos laimikis visai mus tenkino.
Ir visgi, mano aistra stebėti ir fotografuoti nugalėjo. Man maloniau buvo bendrauti su aistros apimtais entuziastais, stebėti jų emocijas suradus eilinį gintarą, fiksuoti jas savo fotoaparatu.
Džiaugiuosi naujais įspūdžiais ir pažintim, o vaikai džiaugiasi rastais gintarais :).
Supratau, kad malonu turėti aistrą kažkam. Juk taip supranti, kad gyveni.
